Pakilimams

I don’t do this nearly as much as you think. Ir čia pas mane telefonas kišenėj; tikrai tikrai. Ir man žodžiai patinka tikrai per daug. Nors ir prisėdus žodinti nutinka tiesos, tuo pačiu nutinka ir žodžiai. Ir visokios ten atsakomybės. Poelgiai ir žodžiai kažkodėl prasilenkia -- mūsų mielas žodis sako, kad į viską žiūrima pro patirties akinius.

Laikas žaidžia žaidimus, sako žmogus iš televizoriaus. Sako, kad buvo geriausi laikai, ir niekas man apie tai nepasakė. Žinai, tu manęs visai nepažįsti. Ir vargu ar iš manęs ką nors išgirsi. Aš vis aiškinu, kaip sunku man rašyti. Ir jei tu šitai skaitai, tai reiškia tik vieną -- aš pagaliau sukaupiau drąsą pasileisti į dienos šviesą. Sakau, jog sukaupiau drąsą, o iš tikrųjų, greičiausiai tai melas -- fake it ’till you make it, žinai? Esu girdėjęs, kad drąsa nėra bijojimo priešingybė. Čia kai kinkas virpini, bet vistiek statai žingsnius ir keli galvą aukščiau. Gal ir taip, bet aš niekad nebuvau drąsus žmogus.

Aš sutikau žmogų. Su visais savo žodžiais kuprinėje ir dar keliais kyšančiais iš kišenių. Čia kad ieškoti nereiktų. Su žvilgsniu į dangų man pasakius ką nors kvailo. Ir su mažai džiaugsmo mano nusisukimams. Rankomis taip paspaustomis po kojomis ir kumščiais spaudžiamais, kad tik neatsileistų. Nes ką tu darai (čia reikia kokios tai šypsenėlės iš interneto, kad suprastum, jog rašydamas tai aš tiesiog šypsau sau į ūsą; nes smagu, žinai?)

Bloga žinia yra tai, jog aš nežinau. Bijau, jog niekad ir nemokėsiu būti su tavimi. Šitą auksą aš laikau sau, savo žodžiams ir puslapiams, aš šito taip paprastai neatiduodu. Niekam. Nes tai reikia imti. O imti iš manęs retas nori. O jei įkąs? Ir tas jausmas viduje, sakantis kad mes tiesiog paklysim, nes pasaulis didis ir klaidus, su daugybe posūkių, duobių ir pakilimų.

Kita bloga žinia yra ta, jog sutikau. Būtuoju. Kad buvo pokalbių, kuriuose norėjau pasilikti gerokai ilgiau, nei pridera. Ir karts nuo karto užuosti. Pasipurtyk.

Per mažai nuoširdžiai, penktas jūsų gyvenimas, katinukai.

Pasakeriop

Kai tik geidžiu savęs, pajaučiu stygių. Per maža, per nedaug, per kiek galima, per uoj kaip skauda, nustok. Per paprasta ir tyku. Per ne man ir visai per ne tau. Aišku, tau. Man irgi, bet man per stygius. Kai pradedu nekęsti su aistra, su įniršiu. Kaip smuikas nekenčia smičiaus. Pasakeriop.

Pasigirsta plojimai. O varge, siaube mielas, koks tu ir kaip tau taip išėjo. O kada darkart? Aštuntąkart norėtųsi, stačiai malonu. Širmai galas dar anąkart; kiek ten galima žinaisako. Vis šis tas. Bet per mažai.

Can we get clean? God damn this weather. Ir vistiek, I love you like an alcoholic, I need you like I need a gaping head wound. Nukraujuot.

Šeštas šeštas šeštas, katinukai. Baltais chalatais :*

Bet nuo tavęs mintimis atsipist negaliu

Kartais po didelės emocinės iškrovos ir uždirbtos įtampos tiesiog norisi pistis. Ne šiaip sau – atvirai, su tavo žvilgsniu akyse ir nagais nugaroj. Su pykčiu ir geismu. Be paklodžių. Kaip triušiai dulkintųs rūgšties pririję. Nes visgi ne šiaip sau tai – čia kaip parašas po visa ta įtampa ir pasibaksnojimais. Nes dažniausiai ir aš čia ne veltui. Žinai, trečiąkart pakvietus neateiti nebegaliu. Faustai visokie ten.

Ir tik chujakt – žiūri, koja pentagramoj. Slenkstis kaip ir peržengtas: atgal jau huj paeis. Ragai blet raitosi, oda pagaugais, akys stačios. Davai, duok norą.

„Aš noriu tavo norų“. Bled; taip piktai piktai. Altruistai, matai. Šypso į ūsą ir poxui jiems. Ne kožnam mano norus, žinai? Bet koziris kaip ir ant stalo, fantai surikiuoti, teks varyt pasaką be galo. Ilgai ir laimingai, žinai, su visais ten princesių vertais pribumbasais.

Sustok, akimirka žavinga, žinai?

Vėl, ir vis dar, katinukai, šeštas jūsų gyvenimas.

Aš tikiu

O mano tiesa yra tiesų tiesiausia. Teisingiausia. Tvarkingiausia. Absoliutiškiausia ir galas. Nebedaugiau. Karts nuo karto kartų kartas, kaip sako. Kaip ant mano sąsiūvinio buvo užrašyta. Prasta matematika, brol, prasti poperei.

Atseikėji minčių pakeleiviams, kai tie gerais norais ir žibančiom akim priekin veržėsi, ir nurimsta giria pagaliau. Bunda gyvūnija, sako (čia, tipo, smagi aliuzija, žinokit, mano katinukai.)

Užsirašai, nes kitaip хуй ten gausis. Prakeiksmais, žinai? Stebuklais. Nuostabu, sako. Viskas per žvilgsnį ir dar tiek raštu. Nes mano tiesa yra tiesų tiesiausia! Teisingiausia, mano katinukai!

Prasti poperei, brol. Absoliučiai, vėl dar šeštas.

Netiekto

Sako reikalų nebūna. Pasigalvojus kartais atrodo per daug apgalvota. Kaip stygomis barškinti. Barškink nebarškinęs, rytui atėjus kiemsargis nusispjovęs nusišypso ir pamerkia akim. Pablizgini akis, pabarškini centus, perduodi labos dienos ir kulniuoji horizontan. Kaip vesterne kokiam.

Anaiptol, mano katinukai. Žmonės dalinasi. Rodosi, skleidžiasi, žydi. Guolis guoliui nelygu -- pakilus gali daugiau ir nebetekti. O kai nesirodai ir nežydi -- žmogus kur? Bakstelėjus trykšta fontanais iki išsekimo ir iki sekančio pasipildymo.

Šlamštas, sako. O kartais kitaip. Čia tereikia sužinoti.

Mirkt. Septintas jūsų gyvenimas.

Trys dalykai tiesos

Man patinka smurtas. Patinka priklausyti nuo kito valios, tuo pačiu žinant, pasitikint, kad bus taip gerai, kaip gali būti.

Man patinka judėjimas, keitimasis, virsmas. Tik dideliam chaose randasi tvarka. Lygybė ir skirtumai.

Man patinka tiesa. Aiškumas. Suprantimas, kaip turi būti. Kaip nebus ir neturėjo būti iki šiol.

Man patinka kaip dažnėja mano kvėpavimas, kai laikai mano rankas virš galvos ir palieki mėlynes. Man aišku kiek man trūksta ir aš nežinau kurlink suku. O tu žinai kur mano tiesa ir kiek toli man iki teisybės.

Man patinka, kad šaukti ant praeivių man pasidarė taip pat nemalonu, kaip ir jiems. Skėčiais purvo nenubrauksi. Švabra švabra.

Man patinka nepriklausymas ir laisvė. Klausymas. Klausimas. Atsakymai ir paieškos. Man patinka tamsos ir prieblandos, ypač kai šilčiau. Man per daug patinka žodžiai.

Ačiū, mano katinukai. Pažiūrim.

Štrūdelpiteris

Kai pabėga visos mintys ir lieka tik klampūs užkampiai, užmiršti tiesos. Kai randasi štrudeliais ir piteriais kiekviena įdomesnė mintis. Ir kai savęs nemėgsti už visai visai nieko. Randasi entelektas. Netikėtose vietose, su nenumatytomis išraiškomis ir gražesniu už džiaugsmą noru.

Tik noras kartais nori nenori nesinori. Nes buvo žadėta, kartota, sutarta. Ištarta ir pamesta. Numesta. O tavęs nesiranda. Kai tu pabėgi. Kai pasidarai per daug reiklus. Kai pradedi remtis. Ramentais. Į tave. Kai nereikia, nors norisi. Kai noro per mažai. Arba per daug, kad kas nors iš to išeitų. Kai nepriteklius tau sako kaip elgtis.

Elgtis kartais geriau. Kartais geriau elgtis norėtųsi. Kai geriau, atrodo, nutolo ir pasimetė. Žiežirba. Radosi geriau. Taip gerai gerai. Nepagalvočiau. O čia -- pyst ir sugalvojau. Nebūna taip! BUS!

Bet dabar aš žinau. Žinau kiekvieną raidę ir žodį. Kai žodis randasi ant kiekvieno kampo. Kai žodis pasimeta. Kai raidė nuliūsta, nes jai vietos nebėra. Kai vietos visai nebėra. Bet visi žino. Kas antras štrūdelpiteris, mano katinukai, žino, kiek ta geltona verta.

Kai gatvėje pamatau plunksną, man dar dabar šiurpas perbėga odą. Nusišypsau ir nuliūstu. Geriau jau būčiau likęs. Bet išėjau. O kas gali žinoti kas geriau. Kuo mažiau kablelių tuo geriau mano katinukai. Laikas nustoti ir užsirašyt.

Cat jus kur, mano katinukai.

Jūsų. Aštuntas gyvenimas.

Aš grįžau

Taip, mano katinukai -- aš grįžau. Toli nebuvau, žinai kaip ta geltona išneša. Mato nesimato, sako. Bet kokiu atveju, mielieji manieji: toli irgi nepabėgsit. Grįžti visada tenka -- arčiau ar toliau. Širma užsisklendžia. Šviesos užgęsta. Tyla.

Iš pavėsių pavysiu, atrasiu, uosiu. Nebaksnosiu -- uosiu. Pametęs pyktį dešimtį metų atgal, ieškosiu iš naujo. Rasiu, pavysiu, atrasiu, uosiu. Širmai pyzdiec. Tamsa. Tyla.

Išeisiu ir vėl, katinukai. Ilgai buvęs, gali, žmogau, šaknim rastis. O kokie vaisiai! Lūpas apsilaižytum...

Melas, visa tai

Niekada nemeluokit, mano katinukai. Aš esu didelis melagis. Kad ir kaip norėčiau rašyti, niekada negaliu rašyti tiesiai. Tiesmukai. Be simbolikos ir išsipisinėjimo. Nes jei tai bus užrašyta, reiškia – tiesa. O kas tiesą tada paneigs?

Pasakyta buvo išgirsta. Nesumeluota ir ištarta. Sutarta. Įtarta. Keistas daiktas, ta kalba. Kalba kalbama. Raštu?

Išsimeluosiu, mano katinukai.

Jūsų, devintas gyvenimas.

Mano katinukai

Tvardykitės mano katinukai. Šokit guolin. Paporinsiu.

Smurtas kužda apie pasitikėjimą ir davimą. Smurtas laisvina. Atsidavimu rodydamas savo burtus. Kur plaikstosi nelabieji ir šaukia grožis. Prisirišus prie lovos labai greitai suvoki kiek tau svarbus tavo gyvenimas ir tai, su kuo jį leidi. Ir to suvokimo metu su tavimi yra žmogus, kuris kartu su tavimi atlieka ritualą. Apsidžiaugi ir nusiramini... iki sekančio mirksnio. Kumštis.

Labos nakties, mano nelabieji. Guolis laukia.

You can't always get what you want

Sarmatos, sarmatos! Tvardykitės! Nurimkit! Imkit ir skaitykit.

Kvantinė tiesa smogia į paširdžius, pasidrasko ir palieka stebėti iš šono. Suartėjimai, pasirodo, tolina. Pasitikėjimas gatvėj nesimėto; nors kartą radęs, kitą gali ir nebegaut. Už nieką. Taip sau. Imk kibirais, nešk -- šito gero nereikia. Kol pasibaigs. Tada jau, šiukštu, nekibink.

Mūsų kaime šventė. Kaip niekad pakvimpa riešutų duona. Ir kaip jos krūtys liečiasi tau nugaron apžergus seną motopedą. Kaip niekad. Pulsui pakilus sarmatos mažiau. Besarmačiai. Nesitvardykit!

Tos duonos kartais taip trūksta. Trūksta Klaipėdų ir aromatinės kavos su lazdyno riešutais. Trūksta dūmoti saulei kylant ir taškuotų žibintų prie laiptų. Būdų. Grandinių. Trūkumų trūksta. Tiesos. Sako, you get what you need.

Šitiek daug tiesos atsirado. Užimtos visos rūbinės.

Dūmoju

Želia žemelė žaliuoju auksu, siūbuoja ir tespindi. Sako, grožio toli ieškoti nereikia -- pagatavas pasirodyt ir matytis. Sako, grožis ieškotas nueiti randa kelią paskubom, jei jau nueiti reikia. Grožis grožiu alsuoja, sako neieškot ir nerasti. Žiedai pražydę.

Daug paprasčiau būti ieškomu, nei rastu. Daug paprasčiau būti ieškomu, nei ieškančiu. Ieškantis ieškomas gal irgi ieško, sako. Sakęs švabra irgi ilgai nemojuosi; sakančių nemėgsta.

Seka pasakoriai pasakas sekdami paskui. Vadu ieškantis randasi greičiau, nei ieškantis sekančiu. Ieškantys seka, ieško, nesiranda. Randantys vadais pasibaigia, o sekantys nustoja sekti. Seku, sako.

Saku žemelė plaukia. Kai savaip susiradus nesvarbu ten seka, sakoja, želia ar moja. Antakis kilsteli, o akys dar spindi. Ir tespindi, blet. Tespindi.

Be sarmatos

Lempa myli mane. Žydina, raudonina ir prašo. Kviečia. Riečiasi.

Lempa myli mano draugus. Šviečia ir šildo, parašo. Nutinka.

Triskart nutikus, sako, sunku toliau. Toliau ar sunku, ar tamsu, gal mažiau svarbu, nei kiek tos šviesos dar liko. Ir nutikimų. Tiko. Sako, ramu.

Sako, tai buvo geriausi laikai. Ūkvedžiu vedęs, knygnešiu neneši. Kad ir kaip ten ji trupėtų, vis jai rūpi. Krutina, juda, budina. Užmiega. Ir vėl viskas iš naujo. Rinse and repeat, sako. Head and shoulders. O žemiau?

Rimtai nebūna, nebent artėjant lietui. Ir dangus apsidžiaugia, nulyja, pila, riečiasi. Nutinka. Lempa dangui draugė, žemiau vienodai. Karma, sako. Šitam mieste kitaip nebūna – karma kad ir kaip krutėtų, kaskart kitaip kerta. Šluota įduotas, lempa nešviesi.

Rimtai kitą kartą, dabar – lempa.